Verpimo įrankiai Lietuvos teritorijoje iki verpimo ratelio atsiradimo

Žmonija verpimą žinojo jau akmens amžiuje (10–12 tūkst. m. pr. Kr.), tačiau jis buvo labai primityvus – rankinis. Siūlas iš pluošto suformuojamas pirštais tempiant ir sukant tarp delnų ar kitos kūno dalies, pavyzdžiui, šlaunų. Toks verpimo būdas buvo labai nepatogus ir lėtas tad verpstelės išradimas priešistoriniais laikais labai pagerino darbo kokybę – tai lyg verpimo revoliucija.

Verpstelė – verpstelės smagratis, kitaip vadinamas verpstuku, ir visas įrankis tai yra šeiva su ant jos užmautu ar kartu išdrožtu smagračiu. Su šiais įrankiais rytinėje Lietuvoje dalyje buvo verpiama iki XX a. antrosios pusės. Verpstelės buvo paplitusios visoje Lietuvėjos teritorijoje, taip pat, kiekvienas kraštas vis kitaip jas vadino. Įrankio dalių aprašymas:

  • Smagratis – verpstukas. Jų randama jau vidurio neolito laikų senovės gyvenvietėse ir kapinynuose. Seniausi ir dažniausiai archeologų aptinkami buvo pagaminti iš molio, tačiau skirtingose teritorijose jų gaminimo medžiaga keičiasi. Pabaltyje buvo paplitę gintariniai – tai turtingo kapo požymis. žemaitijoje dažniau aptinkami smiltainio akmens verpstukai, tačiau kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje, ten randama ir molinių. Smagračiai skyrėsi ne tik medžiaga iš kurios buvo gaminami, bet ir forma. Jų būta disko ir ratuko formos. Dažnai puošti kaip ir puodai, įspaudėlių ar įraižulių ornamentais, priklausomai kokiai kultūrai priklausė (pvz. Narvo, Nemuno), tačiau buvo visai neornamentuotų. Nustatyta, kad nuo jų svorio priklausė ir verpiamo siūlo storis.
  • Šeiva – prieverpstė – lentelė. Seniausia rasta Šventosios neolitų laikų gyvenvietėse. Tai buvo įvairaus ilgio (29,5–48,2 cm ilgio) pūstašonės lazdelės su kūgio arba ritinio formos iš to paties medžio išdrožtu sustorėjimu gale, kuris sąlyginiai vėliau atstodavo smagratį (ankstesniuose amžiuose jo nebuvo). Jos buvo naudojamos ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Suomijoje ir Gudijoje. Šeivos būdavo išdrožiamos vėliau tekinamos iš vieni medžio gabalo. Dažniausiai naudota beržas ir uosis, tikdavo ir kitokia mediena. Kaip ir smagračiai prieverpstės – dekoruojamos.

Šiuo įrankiu verpdavo taip:

  1. paruoštas pluoštas pririšamas prie verpstės;
  2. nuo kuodelio pluoštas traukiamas pirštais ir sukamas ant verpstuko.

Trečiasis verpimo būdas naudojant verpstę, tai yra įrankis sudarytas iš dviejų konstrukcinių dalių: lentelės prie kuriuos pririšamas kuodelis – galva, besibaigiančios kotu, bei gulsčios lentos, į kurią įtvirtinamas galvos kotas ir ji verpiant prisėdama. Galva ir kotas drožiama iš vieno medžio gabalo, o gulsčioji lenta iš kito. Verpsčių galvos formos būdavo trys: stačiakampė, karklalapė, karklalapė su nupjauta viršūnėle, tačiau šis verpimo būdas labiau buvo paplitęs tik vakarinėje Lietuvos dalyje. Tai paskutinysis verpimo įrankis prieš pradedant plačiai naudoti verpimo ratelį.

Naudoti šaltiniai:

  1. Lietuvos priešistorė. Materialinė ir dvasinė kultūros raida, genčių formavimasis. Algirdas Girininkas, Olijardas Lukoševičius
  2. Lietuvos etnologija. Verpimas Lietuvoje. Liaudies kultūros likimas. Auksuolė Čepaitienė
  3. Lietuvos istorija, II tomas. Neolitas

Aušra