Socialinės klasės vikingų visuomenėje

Vikingų amžiais skandinavijoje valdžia priklausė aukštos padėties karių sluoksniui. Jie vadovavo visiems likusiems gyventojams, kuriuos sudarė laisvieji žmonės (žemdirbiai, amatininkai, pirkliai) ir nelaisvieji, kurie buvo arba kaip karo grobis paimti vergai, arba baudžiauninkai ir tarnai. Tačiau, nors iš šių trijų socialinių klasių sudaryta sistema buvo gana griežta, tačiau egzistavo teisiniai principai, leidžiantys žmogui migruoti iš vienos klasės į kitą.

Didžioji skandinavijos gyventojų dalis buvo laisvieji žmonės, karls. Didžioji dalis jų buvo žemės savininkai, laisvieji amatininkai, pirkliai. Šie žmonės neretai gyveno longhouse namuose po kelias šeimas, kartu su šeiminykščiais, arba atskiruose namuose, tačiau bendrame ūkyje. Tačiau ir tarp laisvųjų žmonių buvo aukštesnių už kitus. Aukščiausieji tarp jų buvo vadinami goði – turtingi žemės savininkai, vietinių žemių vadai. Kiekvienas laisvasis žmogus turėjo pasirinkti, kurį goði jis rems ting’uose bei karuose. Visi goði stengėsi turėti kuo daugiau rėmėjų, nes be jų smukdavo jo autoritetas ir jis tapdavo labiau pažeidžiamas. Šiek tiek mažesnę įtaką turėjo žemdirbiai, turintys savo žemės, jie remdavo goði, ir tikėdavosi iš jo pagalbos, esant reikalui. Amatininkai ir pirkliai buvo taip pat gerbiami kaip ir žemdirbiai, nors patys dažnai ir neturėjo savo žemės. Visi šie laisvieji žmonės galėjo džiaugtis balso teise ting’uose ir naudotis visomis įstatymų teisėmis, kas tokiems paprastiems žmonėms už Skandinavijos ribų buvo nelabai prieinama. Ne visiems laisviems žmonėms buvo įkandama turėti savo žemę ir pastogę, nes žmonių Skandinavijoje buvo gerokai daugiau nei žemės. Tokie žmonės dažnai dirbdavo pas labiau pasiturinčius ūkininkus už pastogę ir maistą. Kiti nuomodavosi ūkį ar ūkio dalį ir mokėdavo kasmetinę nuomą, dažniausiai 10% ūkio vertės.

Virš laisvųjų žmonių stovėjo jarls – didikų klasė. Jie pasižymėjo turtais - nekilnojamu turtu, laivais, pinigais ir pasekėjų skaičiumi. Dažniausiai jarlo vyriausias sūnus tapdavo jo įpėdiniu. Tačiau praturtėjęs ir pakankamai pasekėjų surinkęs karlas taip pat galėdavo tapti jarlu. Daugiausiai jarlo statusas priklausė nuo jo rėmėjų. Pagrindinė jarlo pareiga – užtikrinti savo rėmėjų saugumą, gerovę ir garbę.

Vikingų eros antroje pusėje virš didikų klasės iškilo karaliai, kurie savo rankose suvienijo visą tautą. Tačiau vikingų požiūris į karalius buvo kiek kitoks, nei kitose Europos šalyse. Vikingai savo karaliaus nelaikė šventu, tačiau juo galėjo būti tik žmogus, turintis sugebėjimų valdyti visą šalį. Ir vikingams buvo svetima karališko kraujo sąvoka – valdė tik tie, kurie turėjo tam gabumų. Karaliams buvo keliama daugybė reikalavimų: karalius turėjo būti dosnus ne tik maisto ir gėrimų, tačiau ir rūbais ar kitomis dovanomis, turėjo ginti savo rėmėjų garbę nuo svetimų, turėjo vienyti ir vest savo žmones. Taip pat turėjo būti tvirtas, stiprus kovotojas, bebaimis, geras oratorius, linksmas ir sugebantis įkvėpti savo žmones.

Poetai vikingų visuomenėje buvo labai gerbiami, kadangi skandinavų kultūra buvo labiau žodinė, nei rašytinė ir visos žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Todėl poetai dažnai buvo gretinami prie didikų klasės ir iškeliami aukščiau visų kitų klasių.

Po laisvųjų žmonių rikiavosi kelios visuomenės grupės, kurios, nors ir buvo laisvos, turėjo gerokai mažiau teisių. Pirmiausia tai buvo išlaisvinti arba išsilaisvinę vergai. Nors teisiškai jie buvo laisvieji žmonės, tačiau realiai buvo mažiau gerbiami už kitus. Jei tokie žmonės mirdavo be įpėdinio – jų turtas grįždavo buvusiam šeimininkui. Taip pat išlaisvintas vergas turėjo gauti savo buvusio šeimininko leidimą verslo sandėriams, vedyboms ar norėdamas pateikti ieškinį ting’uose. Taip pat ir per ginčus ting’e išloštus pinigus išlaisvintas vergas turėjo dalytis perpus su savo buvusiu šeimininku. Tačiau Islandijoje išlaisvintų vergų vaikai automatiškai tapdavo laisvaisiais žmonėmis, nors, pavyzdžiui, Norvegijoje tik ketvirtoji karta tapdavo laisvais žmonėmis. Dar mažiau teisių už juos turėjo skurdžiai ir bastūnai. Nors teoriškai jie irgi buvo laisvi, bet pastogės neturėjimas skandinavijoje reiškė ir teisių neturėjimą. Pagal islandų teisę tokių žmonių turtą buvo galima pasisavinti be jokių nuobaudų ir netgi juos iškastruoti.

Apatinėje skandinavų visuomenės klasių piramidės dalyje buvo vergai - þræll arba "thrall". Jie beveik neturėjo jokių teisų, buvo tiesioginis šeimininko turtas. Belaisviai negalėdavo dalyvauti jokiuose verslo reikaluose, o bendrauti su likusia bendruomene – tik per savo šeimininką. Vergai būdavo pribaigiami kaip nuvaryti arkliai, kai nebegalėdavo atlikti savo darbo dėl amžiaus, ligos ar sužeidimų. Žmogus, nužudęs kito žmogaus vergą, turėjo atlyginti jo kainą taip, lyg būtų nudobęs kito žmogaus karvę ar kiaulę. Tačiau buvo kelios teisės, kuriomis vergai galėjo pasinaudoti. Jie turėjo teisę vesti ir imtis keršto, jei kas nors santykiaudavo su jų žmonomis. O taipogi galėjo užsidirbti kažkokį turtą ir jį kaupti, kuriuo vėliau turėjo teisę išsipirkti sau ir savo vaikams laisvę. Laisvę išpirkti vergui taip pat turėjo galimybę ir trečias asmuo arba padovanoti pats vergo šeimininkas už gerą ir ištikimą tarnystę. Vergo išsilaisvinimas buvo svarbi proga švęsti. Į šią šventę būtinai būdavo pakviečiamas ir buvęs šeimininkas. Šios šventės metu vergas gimdavo kaip naujas žmogus įstatymų akyse, nes įstatymai ir teisės galioja tik laisviems žmonėms.

Vergai buvo viena pagrindinių prekių Skandinavijoje. Kaip grobis paimti įkaitai iš plėšiamųjų žygių buvo pardavinėjami prekybos centruose. Pirkliai stengdavosi nusipirkti kuo egzotiškesnių vergų: arabų ar Bizantijos gyventojų. Tautybė tuo metu irgi neturėjo svarbos: islandai turėjo danų kilmės vergų, norvegai – švedų, švedai laikė finų genčių vergus. Didelių mastų vergovė, kaip plantacijose, Skandinavijoje neegzistavo. Vergai dirbo kartu su šeima ir samdomais darbininkais, tačiau jiems dažniausiai tekdavo didesnis krūvis ir nešvarūs darbai. Vergovė Skandinavijoje baigėsi su vikingų eros pabaiga XII a.

Vyrai neretai pirkdavo verges kaip suguloves. Vyro vergo kaina buvo apie 12 uncijų sidabro, vergės – 8 uncijos. Palyginimui – gera pieninė karvė kainavo 12 uncijų sidabro.

Buvo ir tokių žmonių, kurie nepriklausė nė vienai klasei, nes buvo už visuomenės ribų savo noru arba todėl, kad buvo išmesti. Tai buvo elgetos, valkatos, magai, aiškiaregiai, raganos, nusikaltėliai. Nusikaltėliai buvo už įstatymų ribų, vos vos geresni už gyvulius, kuriuos buvo galima nužudyti nesusilaukiant jokios bausmės, ir su kuriais pagal danų teisę buvo elgiamąsi taip, “lyg jie būtų jau mirę”.

Naudoti šaltiniai:

  1. “Vikings: The north atlantic saga” W.W. Fitzhugh, E.I. Ward. 2000
  2. http://www.vikinganswerlady.com/thralls.shtml
  3. http://www.hurstwic.org/history/articles/society/text/social_classes.htm

Ragnaras