Pasaulio sukūrimas

Skandinavų mitologija yra didi ir tragiška, pagrindinė tema čia dažniausiai yra nepaliaujamos grumtynės tarp dviejų priešingų jėgų. Islandijos, kurioje išlikę daugelis įrašų, suteikiančių žinių apie skandinavų pagonių tikėjimą, gyventojai manė, kad pasaulis buvo sukurtas veikiant ledui ir ugniai ir kad nuolatos vyksta kova tarp gėrio ir blogio.

Skandinavų pagoniškasis tikėjimas buvo politeistinis, tačiau yra ir nežymių monoteizmo apraiškų. Dainiai ar poetai, kurių eilės išlikusios edose ir sagose, teigė, jog pradžioje, kai nebuvo nei žemės, nei dangaus, nei jūros, kai visur vyravo tik tamsa, buvo galinga jėga, vadinama Visų Tėvu, Nesukurtuoju arba Nematomuoju. [1] Ši jėga yra neginčijama, viso vyksmo priežastis, nors jis vos kelis kartus paminėtas sagose. Labiausiai tikėtina, jog šis supratimas atsirado vėlesniais laikais, tačiau neišsivystė galutinai, nes Evangelijos skelbimas padarė galą pagoniškiems tikėjimams. [3]

1. Visko pradžia
Pradžioje nebuvo nei dienos, nei nakties, visur tvyrojo tamsa ir gili bedugnė, vadinama Ginungo (Ginnunga) tarpekliu. [2] Visų Tėvas, Nesukurtasis, Nematomasis gyveno erdvių gilumoj, ir tai, ko jis panorėjo, įvyko. Šiaurėje, begalinėje erdvėje iškilo Nifelheim'as (miglos namai), o pietuose - Muspelheim'as (šviesos arba ugnies namai), liepsnojantys ir skleidžiantys didelį karštį. [3] Muspelheim'o ribas saugojo Surtr'as (juodasis), liepsnos milžinas. Šis milžinas nuožmiai mojuodavo savo kardu, nuo kurio žiežirbos krito į tarpeklį. [1]

Šaltinis Hwergelmir'as (verdantis katilas) ištryško Nifelheim'e ir iš jo tekėjo dvylika upelių (Eliwagar), o jų vanduo buvo šaltas kaip ledas. Baisus šaltis netrukus sustingdė jų vandenis ir ledo gabalai riedėjo link pietų krisdami į tarpeklį, tuo tarpu iš Muspellsheim'o link Ginung'o tarpeklio sklido karščio spinduliai. Ledo luitai pradėjo tirpti nuo tos šilumos ir jų kraštais ėmė tekėti vandens srovės. Tada pasirodė pirmoji gyvybė, atsirado didžiulis milžinas, [3] vardu Ymir'as arba Aurgelmir'as (piktasis purvas) [2]. Kadangi gimęs iš ledo, jis ir jo palikuonys buvo pavadinti Hrimthurs‘ais - ledo milžinais. [1]

Ankstyvaisiais laikais,
Kai Ymir'as gyveno,
Nebuvo smėlio, nei jūros,
Anei vėsių bangų.
Nebuvo Žemės
Nei dangaus viršum;
Vien tik sumaištis
Ir jokios žolės.
Saemund Edda

Šilti spinduliai pabudino ir daugiau gyvybės. Taip pat, kaip ir milžinas, atsirado karvė Audhumla (maitintoja), iš jos tešmens tekėjo keturios pieno srovės, kurios maitino Ymir'ą. [3] Milžinui Ymir'ui užmigus, iš jo pažasties prakaito gimė jam sūnus ir duktė, o iš jo kojų prakaito atsirado šešiagalvis milžinas, vardu Thrudgelmir'as (stiprybe šaukiantis), kuris netrukus po savo gimino taip pat turėjo sūnų Bergelmir'ą (kalnuose šaukiantis), iš kurio kilo visi blogieji ledo arba šalčio milžinai. [1]

Kraunam
Ymir‘as, Audhumla ir Buri‘s

2. Odin'as, Vili, Ve
Kai milžinai sužinojo apie dievo Buri ir jo sūnaus Borr'o, kurį šis netrukus sukūrė, egzistavimą, jie pradėjo kariauti prieš dievus. Nesantaika tęsėsi ištisus amžius, kol Borr'as vedė milžinę Bestlą, šalčio milžino Bolthorn'o dukterį. Ji pagimdė jam tris galingus sūnus: [1] Odin'ą (dvasia), Vili (valia) ir Ve (šventasis). Tie Borr'o sūnūs buvo dievai ir iš pažiūros teisingi. Jie tapo Aesir'ų giminės protėviais. [2] Jie nedelsiant prisidėjo prie savo tėvo grumtynėse prieš šalčio milžinus ir netrukus jiems pavyko nužudyti jų mirtiniausią priešą, didįjį Ymir'ą. [1] Šio kraujyje paskendo visi Hrimthurs'ai, šalčio milžinai, išskyrus Bergelmir'ą, kuris išsigelbėjo valtimi kartu su žmona [2] ir pasitraukė į pasaulio kraštą. Ten jis įsikūrė buveinę, pavadindamas tą vietą Jotunheim'u (milžinų namais) arba Utgard'u, ir ten jis pradėjo naują šalčio milžinų rasę, kuri paveldėjo jo neapykantą, tęsė vaidus ir visada buvo pasirengę leistis į išpuolius dievų žemėse.

Kraunam
Borr‘o sūnūs nužudo Ymir‘ą

Dievai, kurie šiauriečių mitologijoje vadinami Aesir'ais (pasaulio palaikytojais), nugalėję visus savo priešus, pasibaigus karams galėjo rūpintis, kaip pasaulį padaryti gyvenamą. Paėmę milžino Ymir'o kūną, iš įvairių jo dalių pradėjo kurti žemę, nes Visų Tėvas, Nesukurtasis, taip norėjo. [1, 3]

3. Žemės sukūrimas
Iš milžino Ymir'o kūno ir jo dalių jie padarė Midgard'ą (vidurinį sodą) arba Manaheim'ą (žmonių namus), paskyrė jam vietą pačiame neaprėpiamos erdvės centre ir aptvėrė Ymir'o antakiais, kurie tapo žemės siena, arba pylimais, saugančiais, kad neužklystų milžinai. Midgard'ą supo milžino kraujas ir prakaitas, kuris dabar sudarė vandenyną, šis driekėsi aplink žmonių buveinę. [1, 3]Pats kūnas tapo žeme, kaulai - kalnais ir akmenimis, plaukai tapo medžiais ir žole, kaukolė - dangaus skliautu, o smegenys - debesimis. [3] Vandenyne gyveno didžiulė gyvatė, vardu Jörmungandr’as, ji buvo tokia didelė, kad juosė žemę (Midgard’ą) ir galva siekė savo uodegą.

Dangaus skliautui prilaikyti dievai keturiose Midgard'o pusėse pastatė tvirtus dwarf'us - Nordri, Sudri, Austri, Westri - ir įsakė jiems laikyti dangaus skliautą ant tvirtų jų pečių. Nuo jų ir yra kilę keturi pasaulio kraštai: šiaurė, pietūs, rytai, vakarai. Tam, kad apšviestų pasaulį, kurį sukūrė, dievai pradėjo kaišyti dangaus skliautą kibirkštimis, išsaugotomis iš Muspelheim'o, šviesos taškeliai nepaliaujamai švietė tamsoje. Ryškiausias iš visų žiežirbų dievai panaudojo šviesiausių dangaus kūnų - saulės ir mėnulio - sukūrimui, kurie buvo įkurdinti nuostabiose auksinėse karietose. Kai visa šita buvo atlikta, žirgai Arvakr'as (anksti pabudęs) ir Alsvin'as (greitaeigis) buvo pakinkyti į saulės karietą. Dievai, bijodami, kad žirgai nenudegtų nuo saulės karščio, padarė karietoje skydą Svalin.

Mėnulio karietoje skydo neprireikė, nes jo šiluma buvo labai švelni. Jo karietą traukė žirgas, vardu Alsvider'is (visad skubantis). [1]

4. Mani's ir Sol'i
Karietos buvo paruoštos ir pakinkyti arkliai nekantravo pradėti kelionę, tačiau nebuvo nieko, kas rodytų jiems kelią. Dievai suprasdami šitai apsižvalgė aplink ir pastebėjo Mani's (mėnulis) ir Sol'i (saulė), [1] milžino Mundilfari'o vaikus. Jis taip didžiavosi savo gražiomis atžalomis, kad pavadino juos naujai sukurtų sferų vardais. [2] Brolis ir sesuo buvo pakelti į dangų, kur gavę nurodymus iš dievų jie sumaniai valdė savo eikliuosius žirgus nurodytu keliu.

Mundilfari's yra aukštas
Saulės ir Mėnulio tėvas;
Amžių amžiai lėtai riedės,
Kol jie mėnesius ir dienas žymės.
Havamal (Saemund Edda)

Mėnulis iš žemės išgelbėjo du mažus vaikus, kurie nešė vandens ąsočius naktį. Taip dirbti juos vertęs žiaurus tėvas. Vaikų vardai buvo Bil'a (delčia) ir Hjuki's (priešpilnis mėnulis), nuo to laiko jie seka mėnulį jo keliu. [1, 2]

Matydami, kaip gerai viskas buvo, dievai dabar pasikvietė Nott'ą (naktį), milžino, Norvi'o dukterį ir patikėjo jai rūpintis tamsiąja karieta, traukiama juodo eržilo Hrim-faxi'o (Šerkšnakartis), nuo kurio vilnijančių karčių rasa ir šerkšnas krito žemyn į žemę.

Nakties deivė jau buvo ištekėjusi tris kartus: nuo pirmojo savo vyro Naglfari'o ji turėjo sūnų, vardu Aud'as (turtas); nuo antrojo vyro Annar'o - dukterį Jörd'ą (žemė); nuo trečiojo Dellinger'io (aušra) ji turėjo sūnų, švytintį grožiu. Jo vardas buvo Dag'as (diena). Kai tik dievai sužinojo apie šios gražios būtybės egzistavimą, jie jam taip pat davė karietą, traukiamą žvilgančio balto žirgo Skin-faxi'o (Žvilgakartis), iš kurio karčių liejosi spinduliai, apšviesdami visą pasaulį, nešdami visiems šviesą ir džiaugsmą. [1]

5. Vilkai Sköll'as ir Hati's
Blogis visada seka paskui gėrį siekdamas jį sunaikinti. Senieji Skandinavijos gyventojai tikėjo, jog saulę ir mėnulį nuolatos vejasi nuožmūs vilkai Sköll'as (bjaurumas) ir Hati's (neapykanta), [1] kuriuos pagimdė bjauri milžinė, daugybės vilkatų motina. [2]

Kraunam
Sol'i (saulė) ir Mani's (mėnulis)

Sköll'as ir Hati's ėmė persekioti saulę ir mėnulį norėdami juos praryti. Todėl saulė ir mėnulis turi skubėti dangaus keliu, tačiau pabaigoje šie nuožmūs persekiotojai juos sunaikins. Hati's dar buvo vadinamas Manigarm'u. [2]

Sköll'as, vardu vilkas,
Kuris šviesiaveidę deivę
Iki vandenyno vejas;
Kitas, bjaurusis Hati's,
Jis Hrodvitnir sūnus;
Jis šviesiąją dangaus tarnaitę pasivys.
Saemund Edda

Kartais vilkai pasivydavo ir bandydavo praryti savo grobį, taip sukeldami užtemimą. Tada išsigandę žmonės triukšmingai šūkaudavo, to triukšmo išgąsdinti vilkai išmesdavo savo grobį. Taip išgelbėti saulė ir mėnulis tęsdavo savo kelionę švytėdami dar labiau negu anksčiau, o vilkai toliau juos sekdavo, nekantraudami, kada jiems pagaliau pasiseks ir ateis pasaulio pabaiga.

Šiaurės tautos tikėjo, jog jų dievai kilo iš sąjungos tarp dieviškojo elemento (Borr'o) ir mirtingosios (Bestla), todėl yra pasmerkti pražūti kartu su pasauliu, kurį sukūrė.

Dievai ne tik paskyrė saulę, mėnulį, dieną ir naktį skaičiuoti metus, bet taip pat pakvietė vakarą, vidurnaktį, rytą, priešpietį, vidurdienį, pavakarį eiti savo pareigas, o žiemą ir vasarą padarė metų laikų valdovais. Vasara, tiesioginis Suasuthur'o (švelnumas) palikuonis, paveldėjo jo švelnų būdą ir buvo mylimas visų, išskyrus Žiemą, jo mirtiną priešą, Vindsual'o sūnų. Vindsual'as buvo nesutarimų ir kivirčų dievo Vasud'o sūnus, ledinio vėjo personifikacija.

Vindsual'as vardu tasai,
Kurs žiemos sukūrė dievą;
Vasara iš Suasuthur'o kilo:
Abu jie eis metų keliu
Iki saulėlydžio dievų.
Vafthrudni - mal (Saemund Edda)

Šaltiems vėjams pučiant iš šiaurės ir šaldant žemę, ten gyvenančios tautos įsivaizdavo, jog tolimiausiame šiaurės krašte sėdi didžiulis milžinas Hresvelger'is (lavonų ryjikas), apsirengęs erelio plunksnų drabužiais. Kai tik jis pakelia savo rankas ar sparnus, atsiranda šalti vėjo šuorai, nešantys pragaištį gyvybei. [1]

Hraesvelger'is vardu tasai,
Kurs už dangaus krašto sėdi,
Ir sumojus jam sparnais erelio
Stiprūs vėjo šuorai lekia.
Vafthrudni - mal (Saemund Edda)

6. Dwarf'ai ir elfai
Kol dievai buvo užsiėmę pasaulio kūrimu, Ymir'o kūne atsirado daugybė gyvių, panašių į vikšrus. Jie taip pat patraukė dievų dėmesį, ir šie suteikė jiems formą bei sumanumą, didesnį negu žmonių. Dievai padalijo juos į dvi dideles klases. Tuos, kurie buvo sukti ir klastingi, dievai išvijo į Svartalfaheim'ą, juodųjų dwarf'ų namus po žeme, iš kur jiems nebuvo leista išeiti į paviršių, kol nesibaigė diena. Išėję saulės švieson, jie pavirstų akmenimis. Jie buvo vadinami Dwarf'ais, Troll'iais, Gnom'ais, Koboldd'ais ir nuolatos tyrinėjo kievieną žemės užkaborį, ieškodami aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų, kuriuos kaupė savo požeminėse slėptuvėse.[1] (Kai kuriuose šaltiniuose išvytieji į požeminį Svartalfaheim'o pasaulį vadinami tamsiaisiais elfais ir nesiejami su dwarfais, o laikomi atskira rase. Abi šios rasės buvo laikomos požemių gyventojais.) [2]

Kitus padarus, kurie buvo teisingi, geri ir naudingi, dievai pavadino Elfais arba Šviesiaisiais elfais ir nusiuntė juos gyventi į šviesią buveinę Alfheim'ą (šviesiųjų elfų namus), kuris buvo tarp žemės ir dangaus ir iš kur jie galėjo nusileisti žemėn, kada tik panorėję.

Odin'as, kuris buvo viso pasaulio sukūrimo vadovas, dabar pasikvietė dievus, savo palikuonis ir nusivedė juos į erdvią lygumą Idawold'ą, kuri buvo aukštai, virš žemės, viename iš didelės upės Ifing'o, kurio vandenys niekada neužšąla, krantų.

Ifling'o gilios tamsios vilnys
Skiria žemės sūnus
Nuo dievų buveinės:
Galingais potvyniais jos plūsta,
Ir ledas nesukaustys jų tėkmės,
Kol amžių ratas suksis.
Vafthrudni-mal (Saemund Edda)

To švento slėnio, kuris nuo pasaulio pradžios buvo skirtas dievams ir vadinosi Asgard'as (dievų namai), centre susirinko visi dvylika Aesir'ų (dievų) ir dvidešimt keturios Asynjur'os (deivės). Jie nutarė, kad niekada šioje buveinėje nebus pralietas kraujas, o taika ir harmonija vyraus per amžius. Tada jie pastatė gražius rūmus, išpuoštus brangiaisiais metalais, kuriuose jie gyveno ilgus metus ir laikėsi taikos susitarimo, todėl tas laikotarpis buvo pavadintas Aukso amžiumi. [1]

7. Vanir'ai arba Vanai
Nors pirmieji dangaus gyventojai buvo Aesir'ai, jie buvo ne vienintelės šiaurės tautų dievybės. Šiauriečiai pripažino jūros, derlingumo ir vaisingumo dievų Vanir'ų arba Vanų (Vanas), gyvenančių Vanaheim'e ir valdančių savo karalystę, kaip jiems patinka, galią. Labai senais laikais, kai dar Asgard'e nebuvo pastatyti auksiniai rūmai, tarp Aesir'ų ir Vanir'ų iškilo ginčas. Jie pradėjo kovoti tarpusavy svaidydami uolas, kalnus ir ledkalnius. Bet supratę, kad tik vienybėje glūdi jų stiprybė, Aesir'ai ir Vanir'ai sutarė nustoti vaidytis ir sudaryti taiką, o patvirtindami susitarimą jie apsikeitė įkaitais. Taigi Vanir'as Niörd'as su savo dviem vaikais Frey'um ir Freya apsigyveno Asgard'e, o Aesir'as Hoenir'as, arba Vili's, Odin'o brolis, įsikūrė Vanaheim'e amžiams. [1]

8. Žmogaus sukūrimas
Dievai dar pradžioje sukūrė Midgard'ą, arba Manaheim'ą, kaip žmonių buveinę, tačiau nebuvo žmonių, kurie ten gyventų. Vieną dieną dievai Odin'as, Vili's ir Ve, remiantis kitais šaltiniais, Odin'as, Hoenir'as, arba Hohnir'as (ryškusis), ir Lodur'as, arba Loki's (ugnis), išėjo pasivaikščioti jūros krantu, kur jie rado du medžius - uosį Ask'ą ir guobą Embla, arba du medžio gabalus, turinčius žmogaus formą. Dievai kurį laiką žvelgė į juos stebėdamiesi ir suprato, kad jie gali būti naudingi. Odin'as davė jiems sielas, arba kvėpavimą, Vili's (Hoenir'as) - judėjimą ir pojūčius, arba protą, o Ve (Lodur'as) suteikė kraują ir kūno spalvą.

Buvo dvejetas ir nukeliavo jie žemėn bežadžiai,
bejėgiai, bekraujai;
Jie buvo be vilties, be gyvybės, be mirties, o Visagaliai pavadino juos
Žmonėmis.
Tada jie davė jiems kalbą ir galią, davė kraują
ir alsavimą;
Ir darbus, ir viltį davė, ir davė jiems gyvenimą
ir mirtį.
Völsunga saga

Šiems dviem naujai sukurtiems vyrui ir moteriai buvo paliktas valdyti Midgard'as. Jie pamažu apgyvendino šį kraštą savo palikuonimis, o dievai, nepamiršdami, jog jie suteikė žmonėms gyvybę, domėjosi viskuo, ką šie veikė, rūpinosi jais ir kartais teikė savo pagalbą ir apsaugą. [1]

9. Yggdrasil'o medis
Visų Tėvas, Nesukurtasis, Nematomasis, gyveno erdvių gelmėje. Ko jis panorėjo, tai įvyko. Išaugo didžiulis uosis, pavadintas Yggdrasil'u, pasaulio, laiko ir gyvybės medis. [2] Jis apėmė visą pasaulį, Nifelheim'o (miglos namų) ir Helheim'o, arba Hel'o (Hel'os namų arba pragaro) gelmes, kur tryško Hvelgermir'o šaltinis, Muspelheim'ą (ugnies namus), Svartalfaheim'ą (tamsiųjų elfų namus), Jotunheim'ą (milžinų namus), Midgard'ą (žmonių buveinę), Alfheim'ą (šviesiųjų elfų namus), Vanaheim'ą (Vanir'ų namus) ir siekė Asgard'ą (Aesir‘ų buveinę).[1, 3] (Nėra visiškai aišku, ar Nifelheim'as ir Helheim'as buvo laikomi tuo pačiu pasauliu, dviem skirtingais ar vienas kito dalimi.) [3]

Kraunam

Trys didelės šaknys leido medžiui išaugti neapsakomai aukštam. [1] Viena iš šaknų leidosi giliai į Nifelheim'ą, kita driekėsi link Jotunheim'o, trečia - link Asgard'o. Prie medžio šaknies Nifelheim'e tryško šaltinis Hvelgermir'as. Ten slėpėsi didžiulė gyvatė Nidhogg‘as (pykčiu kertantis), kuri su kitomis kirmėlėmis graužė medžio šaknį norėdami sunaikinti medį. [2] Yggdrasil'o žūtis būtų dievų žlugimo ženklas. [1] Prie šaknies, kuri driekėsi link Jotunheim'o, milžinų krašto, tekėjo išminties šaltinis Mimir'as, priklausantis labai išmintingam milžinui tuo pačiu vardu, kuris kasdien iš jo gerdavo. Šalia trečiosios šaknies, besidriekiančios link Asgard'o, buvo versmė, vadinama Urd'o šuliniu, arba Urdarbrunn'u. Prie jo dievai rengdavo savo susirinkimus. [2]

Aukščiausia Yggdrasil'o medžio šaka buvo vadinama Lerad'u (taikos davėjas), ji metė šešėlį ant Odin'o menės Valhall'os, o kitos plačios šakos kilo virš visų kitų pasaulių. Ant Lerad'o tupėjo erelis Vidofnir'as, o tarp jo akių sakalas Vedfolnir'as aštriu žvilgsniu stebėjo dangų, žemę ir požemio karalystę.

Yggdrasil'o medis buvo amžinai žalias [1], nes jį iš Urd'o šulinio nuolatos laistė Norn'os, likimo deivės [3]. Medžio šakos buvo ganykla ne tik Odin'o ožiui Heidrun'ui, kuris teikė dangišką midų, dievų gėrimą, bet ir elniams Dain'ui, Dvalin'ui, Duneyr'ui ir Durathor'ui, iš kurių ragų lipčius krito žemyn į žemę ir teikė vandenį visoms pasaulio upėms.

Medžio kamienu ir šakomis nuolatos bėgiojo voverė Ratatosk'as (šakų gręžėjas), nenuorama ir paskalų nešiotojas, bėgiojantis aukštyn ir žemyn, perduodantis erelio pastabas gyvatei ir atvirkščiai, tikėdamasis sukelti kovą tarp jų. [1]

Ši iliustracija iš 17 a. Islandijos manuskripto vaizduoja Yggdrasil‘o medį su jame gyvenančiais gyvūnais.

10. Bifröst'o tiltas
Tarp dangaus (Asgard'o) ir žemės (Midgard'o) buvo pastatytas dievų tiltas Bifröst'as (Asabru, vaivorykštė) iš ugnies, vandens ir oro. Juo galėjo keliauti tik dievai į žemę ir atgal arba prie Urd'o šulinio, kuris buvo prie Yggdrasil'o medžio šaknies. Ten jie kasdien susirinkdavo į tarybą. Tik vienintelis Thor'as, griaustinio dievas, niekada nėjo Bifröst'o tiltu, nes kiti dievai bijojo, kad jo sunkūs žingsniai ir žaibų karštis gali sunaikinti tiltą. [1]

Rausva Bifröst'o tilto spalva - tai ugnis, kuria tiltas dega, kad juo negalėtų praeiti milžinai. [2] Dievų sargybinis Heimdall'as ėjo prie tilto sargybą dieną naktį. Jis buvo ginkluotas labai aštriu kardu ir nešiojosi trimitą, vadinamą Giallar'o ragu, kurį jis pūsdavo, kai eidavo dievai, ir kuris skleisdavo švelnų garsą. Tačiau tuo pačiu ragu jis garsiai sutrimituos, kai ateis Ragnarok'as, pasaulio pabaiga, Bifröst'o tiltas sugrius ir Surtr'as, ugnies milžinų vadas, Muspelheim'o valdovas, sunaikins pasaulį. [1]

Surtr'as iš pietų ateis
Su žėrinčia liepsna;
Jo kalavijas
Skaisčiai švies tamsoj,
Ir grius kalvos tvirtos;
Hel'o taku žmonės leisis,
O dangūs skils.
Saemund Edda

Šaltiniai:
[1] Guerber, H. A. Myths of Northern Lands. (New York - Cincinnati - Chicago. 1895.)
[2] Munch, P. A. Norse Mythology: Legends of Gods and Heroes. Translated from Norvegian by Sigurd Bernhard Hustvedt. (New York. The American - Scandinavian Foundation. 1926.)
[3] Wagner, Dr. W. Asgard and the Gods: The Tales and Traditions of our Northern Ancestors. Adapted by M. W. MacDowall. Third edition. (London. W. Swan Sonnenschein & Co. 1884)
[4] Encarta Encyclopedia Deluxe. 2001