Ieties žaidimas

Žaidimas žaidžiamas atvirame lauke. Lauko dydis ir kliūčių (duobės, medžiai, krūmai ir t..t.) skaičius jame nesvarbus. Žaidime varžosi dvi komandos, kurių narių skaičius neribojamas. Komandos gali būti ir neproporcingos (pirmoji komanda gali turėti daugiau narių negu antroji ir atvirkščiai). Žaidėjai žaidime gali būti kariai ir ne kariai. Kariai yra šarvuoti ir ginkluoti beigi gali „nukauti" kitus žaidėjus . Ne kariai yra beginkliai ir gali tiktai nešti ietį ar stabdyti kitus ne karius. Žaidimas žaidžiamas su ietimi (po ranka neturint, galima susirasti ir analogišką pamainą). Žaidimo tikslas – su ietimi pataikyti į priešininkų komandos skydo umbą ir taip pelnyti taškus. Žaidimo pradžioje (arba po to, kai yra pelnomi taškai) žaidėjai išsirikiuoja už savo komandos skydų, kurie yra paguldyti aikštės galuose, ir negali peržengti jų ribos, kol nėra duotas žaidimo startas. Žaidimas prasideda, nukritus ant žemės iečiai, kurią į orą išmeta asmuo, nepriklausantis nei vienai komandai (ietis metama aikštės viduryje). Jei aikštė yra per didelė, ar per daug apžėlusi, kad žaidėjai pamatytų ietį nusileidžiant, tada pučiamas ragas, skelbiantis žaidimo pradžia.

Taisyklės: Su ietimi negalima nei smūgiuoti, nei atmušinėti smūgių, nei kaip nors kitaip kovoti (žaidėjams sutarus, taisyklė gali būti paskelbta negaliojančia). Ieties NEGALIMA mesti nei kitam žaidėjui, nei į priešininkų umbą, nei kur nors kitur! Kariai, žaidžiantys žaidimą, gali nukauti („užmušti") bet kurį kitą kovotoją žadime (nors paprastai reikėtų kovoti su priešininkų komandos kariais...). Kovos taisyklės – susitarimo reikalas. Visus kitus žaidėjus (kurie nėra kariai) nukauti („užmušti") užtenka jį palietus savo ginklu (pageidautina neskaudžiai ir nestipriai).

Žuvęs – turi pasilikti gulėti ant žemės, kol kuri nors iš komandų pelnys taškų. Iš savo mirties vietos judėti negalima (išimtys taikomos, kai kas nors kėsinasi ant tavęs užminti. Tuo atveju galima pasiridenti/nušliaužti į šalį (tai labiau aktualu nekovojantiems, nešarvuotiems žaidejams)).

Visi kurie nėra kariai, negali nei stumdytis, nei laužti nei kaip nors kitaip žaloti priešininkų (karių ar ne karių). Tačiau leidžiama griebti už ieties, pastoti kelią (ar stovint ar gulint).

Slėpti ietį, ar kaip nors kitaip klaidinti žaidėjus yra leidžiama. Komandos skydų (į kuriuos pelnomi taškai) negalima judinti!

Žaidimą galima žaisti dviem būdais – skatinant kuo labiau įvairiai sukčiauti (pvz – į žaidimį kuri nors komanda gali sugalvoti atsinešti daugiau iečių ir taip suklaidinti žaidejus (tačiau kitos ietys negali pelnyti taškų), „lavonais" užguldyti skydą, kad priešininkų komanda, prieš pelnant taškus, turetų juos visus patraukti ir t.t.). Arba griežtai drausti sukčiavimą ir už taisyklių pažeidimą taikyti įvairias bausmes. Pvz: pridedant priešininkams taškų.

Taipogi įmanomas dar vienas, ganėtinai skirtingas, šio žaidimo variantas:

Vietoje ieties naudojama tvirta žmogaus ūgio kartis. Visi žaidejai žaidžia beginkliai ir nešarvuoti. Žaidejų skaičius neribojamas, bet komandos turi po lygiai žaidejų. Tikslas išlieka tas pats: kartimi suduoti i priešininkų komandos skydą. Teisėjo išmestai karčiai nukritus lauko viduryje, abi komandos puola į priekį ir stengiasi kuo toliau link priešininkų skydo nunešti kartį. Kitos komandos žaidėjus leidžiama pargriauti, sulaikyti, apsikabinti, nustumti, prispausti prie žemės. Karties taipogi negalima mesti. Galima perduoti iš rankų i rankas, arba numesti žemėn tiesiai po savimi. Susidarius situacijai, kai kartis kurį laiką nejuda nė į vieną pusę, teisėjas stabdo žaidimą. Tuomet žiūrima, kurios komandos lauko pusėje sustojo žaidimas. Komanda, kuri nuo lauko vidurio atsitraukė link savo skydo, laikoma praradusia savo poziciją. Žaidimas atnaujinamas tos komandos lauko viduryje, t.y. per ketvirtį viso lauko nuo tos komandos skydo. Komanda, sugebėjusi, kartimi suduoti į varžovų komandos skydą, pelno tašką. Žaidimas tęsiamas iki susitarto taškų skaičiaus.