Gyvenimas ir mirtis Grenlandijoje

Grenlandijai vardą davė skandinavų naujakuriai. Islandų sagose minima, jog norvegų kilmės Erikas Raudonasis (Erik the Red) buvo išsiųstas iš Islandijos už žmogžudystę ir sėdęs su visa savo gimine ir vergais į laivus, patraukė į vakarus ieškotis sau naujų žemių. Įsikūręs 986m, davė naujai žemei vardą Grenlandija (Žalioji žemė), tikėdamasis, kad patrauklus vardas patrauks naujų imigrantų.

Daugiausiai informacijos apie naujakurių ir jų palikuonių gyvenimą galima gauti iš archeologinių kasinėjimų, antropologinių tyrimų ir sagų paminėjimų. Kadangi pagrindinė religija Grenlandijoje jau buvo senąjį tikėjimą išstūmusi krikščionybė, todėl veik visi mirusieji laidoti krikščioniškais papročiais ir kapinės yra susitelkusios aplink buvusias bažnytėles ir šventorius. Taipogi dėl krikščioniško tikėjimo beveik nėra randama įkapių ir datavimą tenka daryti remiantis kaulų radiokarbono tyrimo metodais.

Nors buvo tikima, kad Grenlandijos gyventojai gyveno visiškai izoliuotai nuo žemyninės Europos, tačiau atlikti tyrimai parodė visai ką kita. Bėgant amžiams, laidojimo tradicijos Grenlandijoje keitėsi taip pat, kaip ir gimtinėje Norvegijoje ar Danijoje. Mirusiojo rankų padėties kitimas nuo XI iki XIVa.: sudėtos prie šonų, uždėtos ant kūno dubens srityje, sukryžiuotos ant kūno, sudėtos ant krūtinės maldai. Galbūt ir buvo nežymus šių papročių vėlavimas, tačiau tvarka išlikusi griežtai tokia pati. Taip pat rasti drabužių fragmentai rodo, kad Grenlandijos gyventojai stengėsi neatsilikti nuo viduramžiškų žemyninės Europos madų, nors jų klimatui labiau tiko odos ir kailių rūbai, naudoti vietinių Inuitų, nei lininiai ar vilnoniai audiniai.

Prie nedidelės Thjodhild bažnytėlės buvo rasta neįprasta masinė kapavietė: trylika vyrų ir devynmetis berniukas, visi palaidoti vienoje duobėje, ir kaukolės sudėtos atskirai nuo kitų kaulų, rytinėje duobės dalyje. Tyrinėjęs archeologas Krogh‘as daro prielaidą, kad tai galėjo būti laivo įgula. Prielaida padaryta pagal aprašymą iš Grenlandijos analų, kuriuose Einaras Sokkasonas ekspedicijos metu randa laivo duženas su išdarkytais kūnais. Jis įsako savo vyrams „sumesti kūnus į verdantį vandenį, kad būtų galima atskirti kaulus nuo mėsos, nes taip bus lengviau juos pargabenti į bažnyčią“. Kiti šaltiniai taip pat liudija apie senovės skandinavų tradiciją parvežti mirusiųjų kūnus atgal į gimtinės bažnyčią: Eriko Raudonojo sagoje Thorsteinas plaukia į Vinlandiją (Šiaurės ameriką), kad parsivežtų nukauto brolio svetimose žemėse palaidotą kūną. Ekspedicijai bežiemojant, didelę dalį įgulos išguldė mirtina liga, tačiau Thorsteinas liepė sukalti karstus ir kritusius pasiimti kartu į laivo denį, kad būtų galima juos pargabent į gimtinę.

Tarpukario metais, atlikus beveik 500 palaikų ekspertizę, tyrėjai buvo priėję išvados, kad Grenlandijos gyventojai degeneravo ir iš aukštų tvirtų norvegų tapo žema pasiligojusia tauta, kuri turėjo būti mažesnio protinio pajėgumo dėl mažesnių kaukolių. Vėliau tai paneigta, nes daugiau atliktų tyrimų parodė, kad gyvi žmonės buvo sveiki, tačiau šiek tiek žemesnio ūgio. Vėlgi buvo iškelta teorija, jog taip atsitiko dėl asimiliacijos su Inuitais (eskimais), tačiau nerasta ryškesnių asimiliacijos požymių. Taip pat nepastebėta jokių požymių, kad ūgio žemėjimą galėjo sukelti bloga mityba. Nors mityba bei klimatas smarkiai kito, kol Grenlandijoje gyveno senovės skandinavai. X–XIa, nors ir neturėjo galimybės užsiauginti javų Grenlandijos žemėje, gyventojai galėjo auginti pakankamai naminių gyvulių. Vėliau, didėjant populiacijai (bei XIIIa užslinkus „mažajam ledynmečiui“), neužledėjusios žemės trūkumas sumažino gyvulių ganyklų plotus ir didesnę raciono dalį ėmė sudaryti žuvis, jūriniai paukščiai ir jūrų žinduoliai.

Tai kokia vis tik buvo Grenlandijos gyventojų populiacija? Remiantis Eriko Raudonojo saga, kurioje rašoma, kad Grenlandijos krantus pasiekė 14 laivų iš 25, ir darant prielaidą, kad laive galėjo keliauti apie 30 žmonių, galime teigti, kad naujakurių buvo apie 400. Vėliau galėjo plūstelti dar kelios bangos imigrantų iš Islandijos. Taip pat, remiantis archeologiniais tyrimais bei prieaugio rodikliais žemyninėje skandinavijos dalyje, kur jie siekė ~0.5% per metus, matome, kad populiacijos viršūnė pasiekta ~1300 metais, kai bendra visos Grenlandijos populiacija siekia 2000–2300 gyventojų. Dėl šio piko ir „mažojo ledynmečio“ įtakos, ėmė smarkiai trūkti žemės, kurioje būtų galima užauginti pašaro gyvuliams, todėl prasidėjo emigracija atgal į Islandiją. XIVa. siautusios epidemijos nusinešė 30–50% skandinavijos žmonių, tad atsirado daugiau negyvenamų teritorijų, apleistų sodybų ir laisvos žemės. Remiantis duomenimis, kad iki maro Islandijoje gyveno 70 000 gyventojų, emigrantams iš Grenlandijos atsirado tikrai didelės galimybės užsiimti žemes Islandijoje. Visam jaunimui nuo XIVa vid. emigruojant iš Grenlandijos, XVa pr. kolonija buvo beveik negyvenama ir paskutinis įrašas yra aptiktas 1408 metais apie dviejų jaunuolių vedybas Hvalsey bažnyčioje Grenlandijoje ir persikėlimą į Islandiją.

Apibendrinant Grenlandijos istoriją, reikia pasakyti, jog vikingai drąsiai ieškojo naujų, tinkamų agyvendinti žemių ir kūrė kolonijas. Grenlandijoje kolonija klestėjo mažiau nei 5 amžius: nuo pat įkūrimo iki paskutinių likusių gyventojų. Taip atsitiko dėl to, jog:

  1. Susidarė didelė žmonių populiacija sunkiai įdirbamose žemėse.
  2. Mažasis ledynmetis dar labiau pablogino gyventojų situaciją dėl maisto.
  3. XIVa. siautusios epidemijos atlaisvino(reik kito ž.) žemes Islandijoje ir prasidėjo emigracija į Islandiją.

Naudoti šaltiniai:

  1. W.W. Fitzhugh “Vikings: The north atlantic saga” p. 285–294
  2. http://en.wikipedia.org/wiki/Erik_the_Red
  3. http://en.wikipedia.org/wiki/Greenland

Ragnaras