Ginkluotės įsakai Europoje XII–XIIIa.

Nagrinėjant viduamžių ginkluotę ir karyba, negalime nenagrinėti valdovų įsakų, kuriuose nusakyta kaip privalo karo tarnybai apsiginkluoti laisvieji žmonės ir žemesnieji kilmingieji. Minimalūs šarvuotės ir ginkluotės reikalavimas paprastai nusakomas pagal asmenines įplaukas ar turimo turto kiekį. Vienas iš geriausiai žinomų tokių įsakų yra Anglijos karaliaus Henrio antrojo „Apsiginklavimo įsakas“(„Assize of arms“, angl. Kalba.) išleistas 1181 metais. Aktas sudarytas iš 12 punktų nusakantis kaip karys pašauktas tarnauti savo valdovui turi apsiginkluoti ir kokias prievolias jisai privalo atlikti. Iš įsako galime išskirti trejus sluoksnius. Riteriai(ar atitinkančius turtus turintys asmenys) privalo turėti žiedmarškę, metalinį šalmą, skydą ir ietį. Žmonės kurių turtas ar įplaukos sudaro tarp 10–16 markių turi turėti ietį, šalmą ir metalinį šarvą(žiedmarškę ar panašų). Tie, kas turi mažesnes negu 10markių įplaukos privalo apsiginluoti kimštiniu šarvu(gambensonu), ietim ir metaliniu šalmu. Reiktų numanyti, kad nevisi paskutinį reikalavima galėjo įgyvendint. Galbūt todėl, Anglijos karalius Henris trečiasis išleido įsaką 1230 metais, kuris išskiria pačius neturtingiausius, kad jie privalo teturėti tik ietį ir kirvį. O 1242 metais išleistuose įsakose nustatomas privalomas lankas arba falshionas, peilis ar kitas 'valstietiškas' ginklas. Reiktu paminėti, kad šie įstatymai galiojo laisviesiesiam valstiečiams ir mestiečiams ir netaikomi įbaudžiaunintiems valstiečiams. 1181 metų įsake taip pat yra nemažai nurodų, kaip reikia elgtis su ginkluote ir šarvuote. Pvz septintasis punktas nurodo, jog žydai negali turėti žiedmarškės, o turi ją arba išmainyti arba parduoti, kad ji galėtu toliau „tarnauti“ karaliui. Taip pat svarbus šių įstatymų požymis yra tai, kad turtingasis negali apsiginkluoti prasčiau negu jo pajamos leidžia. Tiksliau sakant, riteris negali eiti į mūši kaip paprastas lankinikas, o privalo apsiginkluoti kaip pridera jo statusui(įplaukom). O jei jo turtai keletą kartų viršiją „riterišką algą“, tai jis privalo turėti tokių komplektų tiek, kiek kartų ir viršiją. Anglija – ne vienintelė šalis, kuri turėjo tokius įstatymus. Panašūs įsakai buvo daugelio Europos valstybėse. Kaikur šie įstatymai būdavo griežtai reguliojami ir jei žmogus turintis pakankamai dideles pajamas neapsiginkluodavo atitinkamai, jam per prievartą jo turtai galėdavo būti parduodami ir iš gautų pinigų būdavo apginkluojami.

Norvegų XIII amžiaus antros pusės įstatymų rinkinys .„Hirdskraa“ taip pat turi įdomių nurodymų minimaliai ginkluotei. Riteris privalo būti su kimštiniu šarvu(pošarviu), žiedmarške, šalmu, kalaviju, skydu ir krūtinės šarvu(tai intepretuot galima kaipį coat-of-platės ar kokį lameliarinio tipo šarvą). „Baklierius“ ir lankas laikomi nebūtini, bet pageidautini(grubiai intepretuojant). „Hirdmenn“ (kas būtų ekvivalantu į anglišką terminą „men at arms“) privalėjo turėti kimštinį šarvą, ant jo dėti arba žiedmarškę arba antrą kimštą šarvą(taip, du kimštiniai šarvai!), šalmą, skydą, ietį, „baklierių“ ir lanką su trimis tuzinais strėlių. Tuo tarpu ginklanešiai(kertilsveinr – norvegiškai), karaliaus skolų rinkėjai ir panašiai turėjo apsiginkluoti su kimštu šarvu, skydu, kalaviju, lanku ir dviem tuzinais strėlių. Taip pat yra minima, kad kiekvienam valstiečiui ir netgi vergui(thrall) minimali ginkluote yra nusakyta senesniuose įstatymuose. (Pvz. XI–XII amžiaus "Older Law of the Gulating"(anglų k. Pav.) nusako kaimiečius apsiginkluot minimum su ietim, kalaviju arba kirviu, skydų ir lanku su strėlėm). Taip pat nusakoma, kad dauguma jau seniai viršija minimalius ginkluotės reikalavimus ir jie tarsi nelabai beturi prasmės. Nereiktu pamiršti, kad lankai ir strėlės nusakomos tam, kad didžioji dalis karių renkama laivų įgulom. O kautynės jūroje be apsišaudymo su priešu prieš susirėmiant artimoje kovoje, sunkiai įsivaizduojamos.

Taigi, jau nuo XI–XII amžiaus turime žinių apie privalomą ginkluotę lasiviesiam žmonėm, kas išdalies gali gerokai pagelbėt bandant įsivaizduoti bendrą kariuominės vaizdą. Taip pat matome, kad iš esmės reikalavimai per daug nesiskyrė skirtinguose valstybėse, beabėjo išlaikant kraštui reikalingas detales. Savaime suprantame, aklai vien tik šiais įstatymasi negalime paskliauti, juolab, kad nėra daug informacijos, kaip šie įstatai buvo prižiurimi ir kiek jų buvo laikomasi. Taip pat yra daug vietos intepretacijom. Todėl reiktų šiuos įstatymus imti į visumą su kitais šaltiniais.

Naudoti šaltiniai:

  1. King Henry II of England, „Assize of Arms“, 1181
  2. Weir, Willia „A well regulated militia“, 1997

Keperis
Autentiška autoriaus kalba netaisyta