Senoji bitininkystė Lietuvoje

Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj. Audžia be staklių ir be nyčių. Kas?

Į Pabaltijį bitės atskrido iš Pietų, pasitraukus paskutiniam ledynui. Mūsų krašte pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima bitininkystė XIII a.

Pirmasis bitininkystės etapas – miškinė arba medžioklinė bitininkystė. Medus buvo renkamas iš laukinių bičių, įsikūrusių medžių drevėse ar uoksuose ir pievų kimšose. Medžiotojai vaikščiojantys po miškus apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėję landžiojančias bites. Radus drevę su bitėmis medis būdavo nukertamas, o medus iškopinėjamas. Dažnai bitės įsikurdavo šimtamečių medžių drevėse ir aukštai jas iškopti tapdavo labai sunku. Šiam tikslui buvo naudojamas tam tikras prietaisas, vadinamas geniu. Tramdyti vabzdžiams buvo panaudojami dūmai, bitės buvo naikinamos.

Drevinė bitininkystė, tai bitininkavimas natūraliose ir specialiai įrengtose drevėse. Netoli sodybų, saulėtekio pusėje, medžiuose buvo iškertami uoksai, jų viršūnės nukertamos, kad medis augtų į plotį ir kad jo neišverstų vėjas. Anga buvo iškapojama tokiame aukštyje kad jos nepasiektų laukiniai gyvūnai. Joje buvo įtaisomi skersiniai lipdyti koriams. Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė priklausydavo tam kuris pirmas ją rasdavo. Jų savininkai dreves pažymėdavo tam tikrais ženklais išraižytais medžio kamiene. Šie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas ,o pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net žemės pirkimo metu. Nuo XVI a. bajorai savo dreves žymėdavo giminės herbais. Bitininkai turėjo kelius iki savo drevių net svetimose giriose, tačiau eidami kopinėti galėdavo su savimi pasiimti tik būtinus medaus rinkimui įrankius, o girios savininkas neturėjo teisės kirsti šių medžių. Lietuvos Statutas už drevinio medžio nukirtimą ar sudeginimą, jei jis buvo su bitėmis, skirdavo sumokėti 2 kapas grašių, jei be bičių, — l kapą grašių. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, rečiau parduodamos. Pasitaikydavo ir vagių, vietoje svetimų ženklų išraižančių savus. Išaiškinę vagis bitininkai juos bausdavo žiauriom bausmėm. Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame, Antrajame bei Trečiajame Lietuvos Statutuose.

Pažangesnis bitininkavimas prasidėjo, kai bitės buvo pradėtos kelti į avilius. Pirmieji aviliai būdavo gaminami iš kelmų. Pradžioje jie buvo statomi stati, todėl ir vadinti statiniais, vėliau kelminius avilius pradėjo statyti gulsčiai. Vienas gulstinių avilio šonas buvo aukščiau nei kitas ir vadinamas galva, antroji dalis buvo vadinama kojomis. Simonas Daukantas aprašė du bitininkavimo gulstiniuose aviliuose būdus. Pirmuoju būdu bitininkai išimdavo iš avilio dalį korių su medumi, o kitą dalį palikdavo žiemai. Paprastai vienais metais korius išpjaudavo kojose, kitais metais galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos iki pavasario ir kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Bitininkaujant antruoju būdu iš silpnų šeimų buvo paimamas visas medus ir vaškas, o bitės sunaikinamos. Iš stiprių šeimų medus būdavo neimamas. Kitais metais jos išleisdavo pakankamai spiečių, kurie būdavo talpinami į tuščius avilius. Tačiau šis bitininkavimo būdas nebuvo populiarus dėl tikėjimo, kad bičių naikinti nevalia.

XVII a. pabaigoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie buvo gaminami iš šiaudų ar vytelių. Vėliau pradėjo rastis modernesni aviliai, panašūs į dabartinius.

Dievybės
Nuo gilios senovės žmones stebino bičių organizuotumas, paslaptingumas, jų gyvenimas, panašus į žmogišką. Bites senieji lietuviai laikė šventomis, nepaprastomis. Manyta, kad jos supranta žmonių kalbą, gali daryti įtaką žmogaus gyvenimui. Jonas Lasickis mini dvi su bitėmis susijusias dievybes. Tai Bubilas - bitininkystės dievas ir Austėja – Bubilo žmona, bitininkystės ir bičių globėja, šeimos gausintoja, nėščių ir ištekančių moterų globėja. Bubilas – demoniška dievybė. Jam rūpi vesti žmones iš kelio, vilioti. Šis dievas globojo tranus, buvo siejamas su ištvirkimu. Tuo tarpu Austėja – savo vyro priešingybė. Ji rūpinasi saikingu vartojimu, saugo avilį ir jo dovanas. Austėjos kultas gyvavo ištisus šimtmečius. J. Lasickis mini, kad bitėms spiečiantis žemaičiai prašydavo Austėjos, kad tranų į avilius neleistų. Austėjos vardas kilęs iš žodžio austi. Tačiau pirminė šio žodžio reikšmė buvo susijusi ne su audinių, be su korių audimu. Vorai audžia tinklus, bitės – korius. Pačias bites senovės lietuviai garbino taip pat kaip ir deivę Austėją. Dar dabar sakoma, kad miršta tik žmogus ir bitė, kiti gyvūnai dvesia, gaišta.

Bičiulystė
Bičiuliais bitininkai tapdavo tada, kai vieno tuščioje drevėje ar avilyje apsigyvendavo kito bičių spiečius. Žmogus, sugavęs spiečių, jo negrąžindavo, bet apie tai pranešdavo spiečiaus savininkui. Kartais bičiuliais žmonės tapdavo dovanodami vieni kitiems bites. Bičiulystė – šventas dalykas. Tai stiprūs ir patvarūs ryšiai, pasižymintys visapusiška pagalba, nuoširdumu ir pasitikėjimu. Bičiuliai turėjo vienas kitą lankyti, nenusižengti ir nepavyduliauti vienas kitam. Kai bičiulių tarpusavio santykiai geri, bitės esą darbščios, jei ne – nykstančios.

Naudoti šaltiniai:

  1. http://www.mokslai.lt/
  2. http://lt.wikipedia.org/
  3. http://www.bitininkas.lt/

Kęstas