Baltų genčių mityba ir maisto gavimo būdai vėlyvajame geležies amžiuje

Šiame straipsnyje stengiausi išnagrinėti skirtingų Lietuvos regionų archeologinę medžiagą, liudijančią apie įvairių baltų genčių vartotą maistą vėlyvajame geležies amžiuje. Savo straipsnyje aptarsiu pagrindines maisto žaliavų gavimo sritis: medžioklę, žvejybą, rankiojimą, žemdirbystę ir gyvulininkystę.

Vietovės, kurių archeologinių kasinėjimų medžiaga rėmiausi:

  • Nemenčinės piliakalnis;
  • Maišiagalos piliakalnis;
  • Panemunės piliakalniai;
  • Žiemgalos teritorija,
  • Kuršių nerijos gyvenvietės;
  • Palangos vėlyvojo geležies amžiaus kapavietės;
  • Šventosios 1A gyvenvietė;
  • Jotvingių gyventos žemės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose.

Nuo neolito pagrindiniai verslai baltų gyventoje teritorijoje buvo medžioklė, žvejyba ir rankiojimas. Bėgant laikui šiuos verslus pradėjo keisti žemdirbystė ir gyvulininkystė, bet medžioklės ir žvejybos vaidmuo vis tiek liko svarbus ir plačiai naudojamas.

Medžioklė
Medžioklė buvo vienas iš seniausių žmonijos verslų, tačiau apie ją duomenų nėra daug. Apie tai, kas buvo medžiojama, liudija laukinių žvėrių kaulai, randami senosiose gyvenvietėse. Tačiau kuo senesnė gyvenvietė, tuo sunkiau nustatyti, kokio žvėries kaulai buvo iškasti. Todėl dažnai lieka nenustatyta, ar aptikti kaulai priklauso taurui ar jaučiui, šernui ar kiaulei, lapei ar šuniui, laukiniui ar naminiui paukščiui.

Visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo medžioti lokiai, taurai, stumbrai, elniai, briedžiai, stirnos, vilkai, bebrai, lūšys, lapės, opšrai, vandens ir pelkių paukščiai: kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, laukiai, slankos, perkūno oželiai. Vieni jų buvo naudojami mėsai, kiti – kailiams, o treti – panaudojami abiems reikmėms.

Nidos regionas, kaip ir kitos Pamario kultūros, išsiskiria įvairiausių tipų (jūrų kiaulių, pilkųjų, ilgaūsių) ruonių kaulų gausa. Pvz., Žuceve rasta per 100 individų – akivaizdu, kad šioje vietovėje daugiausiai medžioti ruoniai. Suchačeve taip pat daugiausia aptikta ruonių, tačiau čia – grenlandinio tipo.

Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo lankas su strėlėmis, ietys. Dauguma medžioklei skirtų antgalių yra labai prasto darbo, todėl peršasi išvada, kad medžioklė nelaikyta reprezentaciniu užsiemimu. Vandens gyventojų medžioklei buvo reikalingas žeberklas. Manoma, jog žinoti ir kiti medžioklės būdai – kilpos, vilkduobės, spąstai ir kt.

Žvejyba
Žvejyba buvo svarbiausia Pamario gyventojams. Todėl ir daugiausia žvejybą liudijančių radinių buvo aptikta Pamaryje, Kuršių nerijoje, nors ir labai negausūs. Grobšto rago gyventoje teritorijoje gausu karšių ir lašišų kaulų liekanų. Šventosios 1A gyvenvietėje identifikuoti lydekų, sterkų, plekšnių, karšių ir ešerių likučiai. Didžiausia gėlavandenių žuvų liekanų įvairovė pastebima Žuceve, Tolkmicke, Suchačiuje. Jos buvo sugautos mariose arba lagūnose. Biologiniai tyrimai rodo, kad vėžių irgi gyventa mūsų vandenyse nuo akmens amžiaus, bet ar juos gaudė ir naudojo maistui, nėra žinoma.

Svarbiausia žvejybos priemonė nuo pat mezolito buvo tinklai, apie kuriuos daugiausia duomenų yra iš Šventosios 1A gyvenvietės. Tinklų buvimą liudija išlikę tinklų pasvarėliai, pagaminti iš vienodo dydžio nugludintų plokščių gargždo akmenėlių. Vienose vietose jų randama mažiau, kitose – daugiau (didžiausioje pasvarėlių krūvoje jų net 100). Tai rodo tinklų dydžių įvairovę ir skirtingą paskirtį. Pasvarėliai tvirtinti virve, nes akivaizdžiai matomi nuskėlimai vienoje, dviejose, o kai kur ir trijose akmenuko vietose. Apie tinklų naudojimą taip pat liudija tinklo įspaudai ant keraminių puodų šukių. Žuceve aptikti ir keli raginiai žeberklai, su kuriais greičiausiai medžioti ruoniai (žr. Pastraipoje „MEDŽIOKLĖ). Žeberklų liekanų randama visoje Lietuvoje. Todėl spėjama, kad jie buvo naudoti nebūtinai žuvims, bet ir pvz. bebrams medžioti. Žmonės, gyvenę prie upelių, ypač mėgo bučius, kuriais pagaudavo žuvies greitai ir daug. Taipogi ne tik Pamaryje randama kaulinių ir geležinių kabliukų – taigi ir meškeriojimas buvo viena iš žvejybos formų. Žiemą naudotos eketės – tą liudija visoje Lietuvoje aptinkamos geležinės peikenos, atsiradusios ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje.

Rankiojimas
Apie šį verslą yra mažiausiai duomenų. Rankiojimu daugiausia užsiimdavo moterys. Daugiausia galima nustatyti iš apdegusių miško gėrybių likučių. Tai lazdyno riešutų kevalai, grybų likučių požymiai. Grybai galėjo būti lengvai išsaugomi žiemai – tiesiog džiovinami. Iš biologinės pusės žinoma, kad jau nuo akmens amžiaus laikų mūsų giriose buvo gausu uogų – bruknių, mėlynių, gervuogių, žemuogių, pelkėse – spanguolių, iš kurių žmonės gaudavo vitamino C, ypač reikalingo žiemai. Senieji Lietuvos gyventojai iš miško turbūt ėmė visa, kas nebuvo nuodinga.

Sodininkystė nebuvo plėtota, bet miškuose turėjo augti nemažai laukinių obelų. Ir Vakarų, ir Rytų teritorijoje aptinkama krosnių likučių su visa eile džiovintų per pusę perjautų obuoliukų. Kultūrinės obelys Lietuvą pasiekė tik po kryžiaus žygių.

Žemdirbystė ir daržininkystė
Lietuvos teritorijoje IX-XIIIa. – žemdirbystė tapo pagrindiniu verslu, pasiekusiu tikrai aukštą lygį. Net IIa. šiose žemėse lankęsis Tacitas pažymėjo, kad baltai javus augina žymiai uoliau negu “tingūs germanai”. Lenkų kronininkas Kadlubekas savo kronikoje (1192m.) patvirtina, kad lietuvių krašte buvo gerai išvystytas žemės ūkis, žmonės gyveno kaimais, turėjo gyvenamuosius ir ūkinius trobesius. Ipatijaus metraštyje aprašomas Danilo žygis į Jotvą 1254-1255m. ir jos niokojimas. Danilas ypač stebėjosi javų gausa.


Žemdirbystės raidos etapai Lietuvoje: lydiminė, miškinė – dirvoninė ir galiausiai pūdiminė. IX-XIIIa. Lietuvos teritorijoje pradėjo vyrauti pūdiminė žemdirbystė, nes didėjo gyvulininkystės vaidmuo, taigi atsirado daugiau mėšlo tręšimui. Jos būta dviejų tipų – dvilaukės ir trilaukės. Žemdirbystės sistemų visumą sudarė šie veiksniai: sėjos terminai, laukų padalijimas ir žemės ploto naudojimo trukmė.Būtent šiame laikotarpyje pradėta taikyti trilaukė sistema, tačiau dėl tikslaus jos pradžios amžiaus ginčijamasi. Vakarų Europoje trilaukė žemdirbystė pradėta naudoti VIII-IXa. Karolingų valstybėje.

Žiemgaliai - labiausiai žemdirbystėje pažengusi gentis, gyvenusi Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje. Tam daug įtakos turėjo geografinė padėtis – galybė derlingos ir lengvai įdirbamos žemės. Itin didelį žemdirbystės lygį rodo Žiemgalių kapinynuose (daugiau nei bet kokių kitų genčių) randami žemdirbystės ir daržininkystės įrankiai: arklų, plūgų, akėčių, dalgių, galąstuvų, pjautuvų, peiliukų, lenktais galais, kaplių, kastuvų apkaustų. Beveik visi šie įnagiai aptinkami kaip įkapės moterų kapuose, todėl greičiausiai žemdirbystė turėtų būti priskirta moters sričiai.

Svarbiausias rodiklis sprendžiant, kokios kultūros buvo auginamos senajame geležies amžiuje, yra suanglėję grūdų ar auginamų daržovių likučiai, o ankstesnių laikų augintas kultūras liudija grūdų atspaudai ant keramikos dirbinių. Daugiausiai informacijos nagrinėjant žemdirbystę mums teikia Nemenčinės ir Maišiagalos piliakalniai– vietos, kur buvo kilę dideli gaisrai. Iš jose vykdytų kasinėjimų galime apibendrinti, kokios kultūros buvo auginamos baltų genčių klestėjimo laikotarpiu. Beveik visi javai, naudojami šiandien, buvo auginti ir IX-XIIIa. – tai rugiai, miežiai, avižos, kviečiai, grikiai. Javai buvo naudoti miltams daryti, o iš jų kepta duona. Iš Gabrieliškių piliakalnio sprendžiama, kad grūdai laikyti duobėse-sandėliukuose beržo tošies arba moliniuose induose. Taipogi gausu ir ankštinių kulūrų: pupų, žirnių, vikių (daugiau naudoti pašarui gyvuliams), lęšių. Augintos ir soros (greičiausiai naudotos kruopoms), balandos, aguonos, kanapės, apyniai, kęžiai, linai, baltosios garstyčios (naudotos prieskoniams ir aliejaus gamybai), morkos, svogūnai, pastarnokai, burokai, griežčiai, ropės. Ropės buvo labai plačiai naudojamos – tai liudija ištisi išdegę laukai ropių. Jas tik XIXa. pakeitė bulvės.

Gyvulininkystė
II-ojo tūkstantmečio pradžioje ėmė mažėti medžioklės ir didėti gyvulininkystės vaidmuo. Pūdiminės žemdirbystės, kuri tuo metu pradėta naudoti, negalėjo būti be pakankamai išplėtoto gyvulininkystės lygio. Norint išsiaiškinti, kiek ir kokių gyvulių šiuo laikotarpiu auginta, svarbiausias šaltinis – piliakalniuose rasti gyvulių kaulai (suvartotos ar saugojamos mėsos likučiai). Geriausiai šiuo atžvilgiu ištirti Aukštadvario, Nemenčinės, Imbarės ir Užnemunės piliakalniai (Kapsuko-Meškučių, Kumelionių, Kaukų, Rudaminos); rytų Lietuvoje – Brodeliškių piliakalnis. Visi atlikti tyrimai parodė, kad didžiausia gyvulių dalis buvo galvijai (50-60%). Po jų sekė kiaulės (~30%), avys ir ožkos (10-15%) ir arkliai (~3%).

Apibendrinus prieš tai minėtų piliakalniuose darytų tyrimų duomenis galime daryti išvadą, kad visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje vėlyvajame geležies amžiuje gausiausiai buvo laikyta galvijų. Pažabojus jaučius, žemė buvo puikiai išariama, o iš karvės ar ožkos pieno galėjo būti gaminti sūriai, sviestas, grietinė ar rūgpienis. Išimtis – tik Maišiagalos piliakalnis, kuriame kaip niekur kitur avių kaulai sudaro net 62proc. visų gyvulių kaulų. Galima spėti, kad Maišiagalos piliakalnio gyventojai buvo ypač gerai įvaldę vilnonių audinių gamybą ir iš to bandė pragyvent. Žirgas buvo laikomas geriausiu kario draugu, daugelyje vietovių jie buvo ir laidoti drauge, žemės ūkyje taipogi be arklio pagalbos neapsieita. Tačiau ilgą laiką besitęsiant pilies apgulčiai ir pasibaigus visoms maisto atsargoms, buvo valgomi net arkliai.

Naudota literatūra:

  1. Rimutė Rimantienė “NIDA. SENŲJŲ BALTŲ GYVENVIETĖ” 1989m.
  2. “LIETUVIŲ MATERIALINĖ KULTŪRA IX-XIIIa.” I tomas (Reginos Volkaitės – Kulikauskienės straipsniai).
  3. Mykolas Michelbertas “SENASIS GELEŽIES AMŽIUS LIETUVOJE” 1986m.
  4. Vladas Žulkus „PALANGA IN THE MIDDLE AGES. ANCIENT SETTLEMENTS“ 2007m.
  5. Lietuvos TSR mokslų akademijos istorijos institutas “PANEMUNIŲ DZŪKAI” 1970m.
  6. Ala Kviatkovskaja “JOTVINGIŲ KAPINYNAI BALTARUSIJOJE (XIa. – XVIIa.)” 1998m.
  7. Lietuvos nacionalinis muziejus ir Latvijas vestures muzejs “ŽIEMGALIAI. The Semigallians“ (archeologijos radinių katalogas) 2005m.

Eglė